BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atėjau ir apsikabinau didžiulį meškiną.

Tiesiog atėjau ir apsikabinau savo didžiulį meškiną..

Kam
to reikėjo, jeigu niekas manęs neįvertina. Jeigu, jų požiūriu, mano
problemos tokios menkavertės lyginant su jų. Na ir kas.. gal taip ir
yra, bet gal jos man reiškia tiek daug.. Gal dėl jų aš kenčiu labai..
Gal.. Gal tiesiog noriu jų supratimo ir palaikymo..Ir dar gal
retkarčiais jų patarimų. O.. aš jų jau tiek laiko negaunu. Laukiu.. Ir
vis tiek viskas išeina perniek. Guliu kas vakarą. Verkiu.. ne, ne dėl
to, kad visi manęs nesupranta, o ir suprasti nenori.. O dėl močiutės.
Viso to nepasakosiu. Tiesiog.. Man taip sunku, kai jai taip negerai.
Kaip aš bijau grįžti namo kiekvieną dieną. Kaip aš bijau rasti kažką ne
tokio, ko norėčiau.. Taip. AŠ ir vėl ką tik verkiau. Man taip sunku,
kai jį kaskart pamatau netoliese. O dar tada, kai nesitikėjau, kad net
pasisveikins, atėjo ir apsikabino.. O šiandien. Gerai. Šiandien net
nesisveikinom, bet visą laiką stebėjau jį. Vos keletą minučių. O jos
taip prailgo. Rodėsi, viskas grįžta į savas vėžes. Bet ne tokias,
kokios buvo tada.. O į tokias kankinančias. Atrodo, tuoj pavirsiu į
kažką kitą. Sprogsiu.. Ar išsiliesiu į upę. Geriausiai būtų, kad į
Nemuną. Jis mane nuneštų toli. Niekas manęs nebesudėtų į kažką gyvo.
Bet.. Kartais taip imu ir užsimerkiu. Akimirką, rodos, mirštu. Taip
palengvėju. Atrodo, pakylu link debesų, aukštyn.. Pas jį, pas tą gerą
vyrą. Prašau jo pagalbos - ,,padėk pamiršti. Padėk nebekentėti. Padėk
pamilti. Kad ta meilė būtų tikra. Kad nedrįstų manęs skaudinti.”
Prašau. Nesvarbu, jis manęs neklauso. Sako - ,,susitvarkysi pati. Mano
pagalbos tau nereikia.” Ir mane palieka. Palieka vieną stovėti kažkur
debesyse. O tada imu ir atsimerkiu. Vėl privalau apsikabinti tą
meškiną. Nes tik jis manęs išklauso. Tik jis jautęs daugumą mano ašarų.
Nes tik jis pažįsta mano skausmą. Na ir gerai, ateityje aš tau
padėkosiu, Meškine. (:

Rodyk draugams

Rašyti komentarą